Paslaugos

„DUBYSA BAIDARĖS“ – jau 10m. nuomojame baidares, katamaranus, plaustus plaukti Dubysos, Kražantės, Akmenos ir kitomis Žemaitijos upėmis. Vandens turistams pasiūlysime ir pirtį, kubilą, stovyklavietes. BAIDARĖ –lengva, nesunkiai valdoma, mažos grimzlės valtelė, kurioje irkluotojai sėdi ant dugno įtvirtintose sėdynėse veidu į priekį.. Žodis baidarė kildinamas iš aleutų valtelės pavadinimo. Vakarų šalyse baidarė dažniausiai vadinama „kajaku“ (angl. kayak). Šios valtelės buvo naudojamos žvejybai ir medžioklei, gaminamos iš medžio ar banginių ūsų karkaso jį aptraukiant ruonių oda. Baidarės pasižymi geromis eiklumo, valdymo ir stabilumo savybėmis. Tai lemia atitinkamų proporcijų baidarės ilgio ir pločio santykis. Šiuolaikinės baidarės dažniausiai gaminamos iš polietileno, stiklo pluošto, o tai duoda atsparumą trinčiai, smūgiams. Turistinio tipo baidarės dažniausiai būna dvivietės su galimybe plukdytis ir vaiką iki 10m., talpios (telpa daug mantos), patogiomis, minkštais atlošais, reguliuojamomis sėdynėmis. Turistinio tipo baidarės labiausiai tinka baidarių nuomai Dubysos, Kražantės, Akmenos upėmis.

Lyduvėnai – vienas gražiausių Žemaitijos kampelių, įsikūręs įspūdingame Dubysos upės slėnyje, Dubysos regioniniame parke, 15 km į šiaurę nuo Raseinių…

Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis Nenurimusi veržias toli! Ir ta šalį norėtų pasiekti akis, Kur Dubysos atkrančiai žali. Maironis Lyduvėnai minimi nuo XV a. pabaigos, priklausė didikams Chodkevičiams, vėliau – Rudzinskams, Šemetoms ir Stanevičiams. Miestelio apylinkėse budi trys piliakalniai, anksčiau priklausę Dubysos gynybinei sistemai, ant kurių stovėjusios pilys saugojo gyventojus nuo kryžiuočių puldinėjimų. Apie vieną jų – Danutės piliakalnį – dar legenda mena, kad mylimąjam išjojus atremti kryžiuočių antpuolių, pilyje likusi Danutė vis liūdėdavo ir ilgėdavosi savo išrinktojo, verkdavo taip, kad iš jos ašarų Lyduvos upelis susidaręs, o miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžių „liūdžiu viena“. Kitas vietovės aiškinimas siejamas su iškirsto miško lydymu. Pilių jau nebėra, tačiau užkopę ant piliakalnių nenusivilsite išraiškingais kraštovaizdžiais. Kai kurios miestelio istorinės garsenybės jau baigiamos pamiršti. Mažai kas beprisimena senąją pagonių Romuvą, buvusią čia pat, už miestelio, Dubysos ir jos intako Dratvinio santakoje, kur Žemaičiai priėmė krikštą. Be piliakalnių ir Romuvos Lyduvėnų istoriją dar mena mitologinis Dubenuotasis akmuo, III – IV a. pilkapiai, išlikę istoriniai pastatai, žinios apie jau XIX a. veikusią parapijinę mokyklą, čia gyvenusias žydų bei vokiečių bendruomenes, XVIII a. vidurio, vėlyvojo baroko bruožų turinti šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo atstatyta. Tačiau užvis šiais laikais Lyduvėnų vardas siejamas su Lyduvėnų geležinkelio tiltu – pagrindiniu miestelio akcentu. Virš Dubysos upės nuo vieno gilaus slėnio kranto iki kito permestas tiltas – vienas aukščiausių ir ilgiausių tiltų Lietuvoje. 1916 m. vokiečiai čia buvo pastatę vieną iš didžiausių tuo metu pasaulyje medinių tiltų. Jis buvo pavadintas feldmaršalo Paul fon Hindenburgo vardu. Dėl aukštumo ir didumo jis nebuvo tvirtas ir nevisiškai tiko geležinkelio reikmėms, todėl 1919 m. buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas, o šias statybas vokiečiai laikė pačiomis didžiausiomis Rytų fronte. Jo ilgis buvo 570 m, aukštis – 42 m. Prie tilto iki 1932 m. buvo paminklas, įamžinęs jo statybos faktą. Traukdamiesi vokiečiai 1944 m. tiltą susprogdino. Po to rusai per 29 dienas pastatė laikiną medinį, tačiau nestabilų , o 1952 m. – dabartinį, gelžbetoninį tiltą. Dabartinio tilto ilgis 599 m, aukštis – 42,5 m, plotis – 4,5 m. 1937 m. lėktuvu „Anbo 41“ pro tilto apačią praskrido Lietuvos kariuomenės leitenantas Vladas Murmulaitis. Linkime malonių akimirkų bei neįtikėtinų nuotykių gamtoje – tikruosiuose mūsų namuose.

Gamtosauginė informacija – kadangi nemaža dalis vandens turizmo maršrutų veda per saugomas teritorijas (regioninius parkus, draustinius, Natura 2000 teritorijas) – prisiminkime lankymosi juose taisykles…